LRT televizijos ekranuose buvo galima išvysti laidą „Kine kaip kine“. O su kino klubo nariais šįmet patyrėme, kad kino salės gali pasiūlyti kur kas daugiau. Kinas gali būti kaip šokis. Kaip graudžiai juokinga iliuzija. Ar... Terapijos seansas.

Tokių patirčių įgijome vasario mėnesio 17 d. „Pasakos“ kino teatre žiūrėdami ispanų komediją „Gyvenimo virtuvė“. „Keistas, bet įdomus“, „žmogaus, įstrigusio praeityje, sankirta su dabartimi – realia ir virtualia“, – tai viena kita įžvalga. Daug erdvės kalbėtis apie palaikymo (regisi, paprasčiausio, tiesioginio palaikymo už rankos, kad nesijaustume apleisti, kaip be rankų, o kartu ir moralinio), apie humoro formų įvairovę. Daugiau informacijos internetu: https://pasaka.lt/filmas/gyvenimo-virtuve.

Kita patirtis – kovo 4 dieną „Skalvijos“ kino centre visuomenei pristatyta Šiuolaikinio šokio filmų programa. Kaip skiriasi filmai apie šokį, režisuoti pačių šokėjų, nuo tų, kuriuos režisuoja kino kūrėjai! To neįmanoma suprasti, nepažiūrėjus bent vieno šokio filmo, tarkim, Mariaus Paplausko „Atsinešiau su savimi“.  Itin vertinga empatiškai išjausti skaudžias filmo veikėjų patirtis, suprasti, kad šokis gali būti vienas iš traumų įveikos būdų. Perprasti matytus filmus padėjo į renginį susirinkę jų autoriai ir šiuolaikinio šokio kūrėjai,  kurių istorijos tuose filmuose papasakotos. Daugiau informacijos internetu: https://lcda.lt/blog/2023/03/02/lietuvisku-sokio-filmu-premjera-trys-filmai-penkios-istorijos/?fbclid=IwAR1kix8n1kWg07pOkaoOYmigzO4rL0o9qU-F5JP1iJ1-0gGEy51cqUy_ASg