Grįžti ne tik į klases, bet ir į kino sales – tam tikras iššūkis. Ilgą laiką nebuvus mokyklos suole nei kino salės krėsle ne itin lengva ištverti valandas, sutelkus dėmesį į ekraną. Ir vis dėlto rugsėjo 24 ir rugsėjo 28 dienomis su keletu gimnazijos  mokinių išsiruošėme į „Skalvijos“ kino centrą, kur vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, pasižiūrėti jaunųjų programerių rekomenduotų filmų – ispanų režisierės Nurios Gimenez kino juostos „Mano meksikietiškas riestainis“ ir kanadiečio Joshua Bonettos „Antros regos“.

Kamilija Voitechovič, III C klasės mokinė, dalijasi įspūdžiais apie Tarptautiniame Gijono festivalyje geriausiu ispanišku filmu 2019 metais paskelbtą „Mano meksikietišką riestainį“: „Filmas buvo neįprastas, nes be garso, ne kiekvieną dieną tokį žiūrime. Kodėl be garso? Kad atitiktų veikėjo Leono, kuriam lėktuvo avarijos metu buvo pažeista klausa, pasaulio vaizdinį. Nors filmą be garso žiūrėti keista, jis buvo įdomus. Galėjau pajusti, kaip tyloje gyvena kurčias žmogus. Po filmo peržiūros suvokiau, kokia kartais svarbi būna tyla. Joje gali subręsti ryžtingi sprendimai. Būtent tyloje mes galime susikaupti giliems apmąstymams. Tyla reikia mėgautis, ji svarbiausia palydovė, kartais net gydanti.“

Filmo peržiūras papildė pokalbiai su kino edukacijos specialiste, scenarijų autore, prodiusere Ginte Žulyte, kuriai dėkojame už galimybę formuotis medijų raštingumo kompetencijas. Nors savų gyvenimo vaizdų įamžiname ne vieną, bet ne kaskart įsisąmoniname, kad jie gali tapti dokumentinių filmų kadrais. O gal kada nors?