Sausio 24 dieną aš, Marcin Bužinski, ir Dominik Molis, paskatinti mokytojos Audronės Kuisytės-Zubkaitienės, nuvykome į Lietuvos rašytojų sąjungą žiūrėti spektaklio „Melo kojos... Ilgos?“ (idėjos ir scenarijaus autorė profesorė Snieguolė Matulienė, režisierius Julius Dautartas).

Patraukliausia, kad vaidino jauni žmonės. Ir nenuostabu, nes tai – Mykolo Romerio universiteto teatro studijos parengtas vaidinimas, sukurtas pagal rašytojos Žemaitės apsakymo „Marti“ motyvus. Studentai suintrigavo, jog spektaklyje imituoja teisminį procesą, kurio kaltinamieji Jonas Vingys ir jo motina Vingienė, nukentėjusysis – Driežas, mirusios Katrės tėvas. Vingiai kaltinami už tai, kad Katrę paliko lauke, kai jai grėsė pavojus, ir nuolatinį psichologinį smurtą prieš ją.

Pravartu aptarti ir veikėjus. Jonas Vingys čia – „mamytės sūnelis“, be išsilavinimo, ir tai pabrėžiama: kai Jono ko nors klausiama, jis pajėgus tik pakartoti tai, ką jam pasako motina. Senoji Vingienė pasipūtėlė, puošeiva. Ir ji tik kartoja, ką sako advokatas. Driežas tylus, drovus, teištaria vos kelis žodžius. Tad esminis tampa advokato ir prokurorės konfliktas. Prokurorė siekia tiesos, nori įrodyti Vingių kaltę. Advokatas, nors prokurorė ir įrodo akivaizdžią Vingių kaltę, įstengia pateikti kontrargumentų ir pasiekti savo tikslą – atrodė sunkiai įtikėtina, bet Vingiai išteisinami.

Parengė Marcin Bužinski, II C klasės mokinys