Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, reikia švęsti. Bet šią šventę galima švęsti įvairiai – keliant vėliavas, rengiant minėjimus, žygiuojant paraduose ar prisimenant iškilius žmones, kuriems Lietuva buvo jų gyvenimo simbolis ir sielos katedra. Vincas Kudirka, Česlovas Milošas, Jonas Basanavičius ir Justinas Marcinkevičius – žmonės, apie kuriuos kalbant negali nekalbėti ir apie Lietuvą. Šia iškilia proga siūlome V. Kudirkos „Tautišką giesmę" užgiedoti lenkiškai. Šia kalba „Tautiška giesmė" skamba Česlovo Milošo dėka, o Lietuvos iškiliausius veikėjus, simboliškai mirusius Vasario 16-ąją, pristato IV C klasės mokinė Martina Jarmalkovič.

Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego

Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom

Niech nam dzisiaj słońce
Litwy Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem

Niechaj miłość Litwy
W sercach nam się pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie 

(V. Kudirka. Tautiška giesmė. Išvertė Česlovas Milošas)

Mirę Vasario 16-ąją

Ant Lietuvos
mano širdis patekėjo
ir krauju apsiliejo ant
Lietuvos 

(Just. Marcinkevičius)

Vasario šešioliktoji – viena reikšmingiausių ir lemtingiausių dienų lietuvių tautos istorijoje, vienijanti  Lietuvos piliečius, sauganti tapatybę bei globojanti paveldėtą praeities atmintį. Tai ne tik Lietuvos valstybingumo atkūrimo šventė, bet ir dviejų svarbiausių moralinių visuomenės autoritetų, tautos rūpesčių reiškėjų – daktaro Jono Basanavičiaus ir poeto Justino Marcinkevičiaus netekties diena.

1918 m. vasario 16-osios aktas, skelbiantis Lietuvos nepriklausomybės pradžią, liudijo lietuvių brandų norą kurti bei ginti tautines vertybes ir tradicijas. Tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius, nuo pat jaunystės susikūręs laisvos Lietuvos viziją, visas savo jėgas skyrė Tėvynės, kalbos ir kultūros kūrimo idėjoms realizuoti. Puoselėdamas šlovingą protėvių istoriją ir meilę gimtajam kraštui, signataras iki pat gyvenimo pabaigos atkakliai ugdė tautinę sąmonę ir vienijo piliečius bendram darbui dėl valstybės labo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva prarado nepriklausomybę, bet visuomenė, neprarasdama vilties, stengėsi kovoti už gimtojo krašto laisvę. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tautinio atgimimo šauklys Justinas Marcinkevičius turėjo didelę įtaką Lietuvos valstybingumo sutvirtinimui. Savo kūryboje poetas atskleidė bundantį laisvės nelaisvėje siekį. Draminė trilogija („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) tapo savotišku Lietuvos istorijos vadovėliu, atskleidžiančiu įtakingų asmenybių ryžtą kurti valstybę, kalbą bei žmogaus dvasinių vertybių idealą. Justinas Marcinkevičius palaikė „sakralius lietuvių kolektyvinės sąmonės vaizdinius (duona, meilė, tėvynė, lietuvių istorija, žemė), pats tapo kone tradicijos sinonimu, tautinės tapatybės kūrėju ir simboliniu jos sergėtoju“. Pripažindamas darbo ir pareigos pirmenybę prieš subjektyvius žmogiškuosius išgyvenimus, dramaturgas rekonstravo lietuvių tautinės tapatybės bruožus bei skatino kultūrinį visuomenės tęstinumą.

Vasario šešioliktąją mirę svarbiausi tautos kultūros herojai Jonas Basanavičius ir Justinas Marcinkevičius atskleidė laisvės, kalbos ir tapatybės reikšmę, aktualią net šiandieninei lietuvių visuomenei, bei skatino piliečius prisidėti prie nepaliaujamo Lietuvos kūrimo.

Martina Jarmalkovič, IV C klasė